nestaugia vilkas tankmėje vienišesnis už mus. tik už mane. dėlto pilnatį semiu delnais ir gaivinuosi jos vėsa. su visomis nostalgijos jūromis. skandinamės drauge. nes viena nemoku. visada reikia kompaniono, kad ir žemiškojo, mistiškojo. ir taip, tikrai, nemėgstu mėtyti kortų, nes nemėgstu matyti ateities, nemėgstu braidyti savose bėdose, tai neriu į kitas. su savo fėjom patarėjom, su visa susemta išmintimi, su visais įrašytais prisiminimais lyg į maldaknygę. lyg užkeikimai įstrigę žmonėms į pasąmonę. viskas surašyta. juokiuosi užvertus galva, šiame placebiškame pasaulyje, su išnykusiomis mūzomis ir neegzistuojančiais jausmais. nors ir sako kitaip.
 lengva sakyt. o man smagiau daryti, rodyti visa esybe ką jaučiu. arba nejaučiu. užverst akis, uždaryti langą, pastumti duris, spardyti orą ar drebint rankas. susiimt už galvos, nusišypsot, pabučiuot. rėkti, juoktis, vėl rėkti, purtyt galvą, tylėti, stebėti, liūdėti. žiburiai prigęsta ir laumės sugula į savo guolius. ir miega kol neįvyksta stebuklai, leidžiantys joms egzistuot. vieną ar kitą akimirką. tada spindi mažosios, leisdamos kibirkštis iš manųjų akių. deginančios visas užtvaras ir pyktį. suglamžo mažąjį į gumuliuką ir numeta į kampą, vargšelį. ir jis laukia. akimirkos, kada jos nubėgs vėl miegot.

dėlto nepykite,jog nekenčiu viso pasaulio, nekenčiu savųjų laumių, kurios palieka mane pūti vieną. štai, jau kyla visi liūdesiai man ant odos, lyg žymės sėja visą kūną, nenori palikti laisvos vietos. o aš tik susispaudžiu į kamuolėlį ir noriu viso pasaulio. kaip  šmaikštu. noriu ir nekenčiu. bet be jo negaliu egzistuot.


ir aš noriu nuvažiuot į tą slėnį,dievaži kaip noriu. jei reikės imsiu žmones, ne tuos,kurių man reikia, bet tik tuos, kurie nori būt su manimi. ir tai atleistina?