noriu vyno. iki juodumo raudono, kuris dažo viską aplinkui ir švelniai kutena gomurį. kartu su draugu. jog sėdėtume ir kalbėtume apie visus dalykus, visas problemas ir gyvenimo peripetijas. kol už lango stinga. žiūrėtume kaip mažos snaigutes vis bando padengti žemę, kovodamos su visu pasauliu. lygiai taip pat kaip kovoju aš. su savimi. ir problemomis, baladojančiomis man į nugarą. nenoriu aš jokio romantikos, noriu tik tvirtumo. kad jausčiau jį, persiduotų man venomis ir visada žinočiau, jog krentant man numes pagalvių pakalnę. smūgiui sumažinti. va tokių draugų reik. ir tada lengviau kvėpuoti būna.

nors ką aš žinau? su savo neramia siela, plazdenu aplinkui, renku akmenėlius, dedama juos į širdį ir tiek. nei aš pati užsilieku, nei pas mane užsilieka. oj, personos, galite plot rankytėmis. nebežinau jau ką turiu.