Siaubingai bijau rytojus. Vien mintims bandant krypti į tą pusę - kūnas tampa kaip styga. įtempta lyg skausmo. kadangi neįsivaizduoju nelemtos baigties. suduščiau. pažirčiau oranžinėj dėžutėj, o kas tada mane surinktų?

kaip galima gyvent be to, kas tau atstoja viską? siaubingą lietų, kai kelio negali matyt, nes viskas tampa vientisa ir giedrą dangų, kai matosi manosios draugės iš aukštai. kitos saulytės. atstoja viska. Jis. ir bures, ir šilumą, jaukumą, viską viską! net laisvę. pasaulis ima suktis man tada 5 kartus greičiau. o gal ir dešimt? ai... tik viskas sukasi, svaigina. bet taip maloniai, jog darosi saldu manoj burnoj ir pradedu virpėti. nuo prisilietimų. kartkartėmis dar nekaltų, o kartais ir begėdiškų. bet nepadoriai gera. ir nuostabu man viskas.

TAČIAU akimirkom aš griūnu. tada statausi sienas ir viską nužudau. minutėm, o kartais ilgėliau. savais lytėjimais ir žodžiais. dar retkarčiais žvilgsniu. bet nebauginančiu. liūdnu. nes man sunku. gyvenimas atrodo man kitoks, todėl reaguoju aš stipriau. užsidegu save kiekvieną kartą. dažnai apsigaubiu ir liūdesio skraiste. nes melancholija truputį aš sergu. dažnai jaučiuosi atklydus iš kitur. todėl ir stūgauju, ir stumdau, ir rėkiu.

su manim iš tiesų sunku. siaubingai.
bet man taip lengva būt su Juo. juntu tada, kad aš iš šio pasaulio. ne iš kitos galaktikos ar amžių. jog čia mano vieta. kartu, šalia.

tada mažieji jonvabaliai banaliai taip skraido mintyse, savais sparneliais keldami man šypseną, o aš juokiuos užvertus galvą. nes viskas taip žavu. natūralu ir tikra.


aš niekada nesijaučiau tokia gyva. todėl bijau užgest, jei pasiėmęs jonvabalius išnyks švelni šviesa. todėl bijau sudėti bluostą šiąnakt. ir manosios švieselės spurda vis labiau. palik. išlik.