mano gyvenimo fėja sakė, jog nepalikčiau tamsoje, tempčiau į viršų paskui save, o ne laidočiau. todėl įsitikinimai sudrebėjo taip, kad vis dar šie įsikabinę prie strypų stovi, bet rankos trinasi. gal pasileis ir dings. kiek reikia laiko?
bet vis dar iš vakaro mirksiu blakstienomis, leidžiu atidaryt duris, užsakyt vyno, juoktis užvertus galvą su svetimomis rankomis ant mano liemens, o ryte kalbu apie gyvenimo prasmę ir pasaulio bėdas. pamiršus visas pagirias, viską aplink. gerdama šviežias morkų sultis. balansas. po truputėlį kilu ekskavatoriumi, sugebu laikyti pirštus už kitus. gal jie palaikys už mane. TAAAAAAAIP. kylu ir vėl griūnu savo nuotaikose, pakampėse ir širdyje. esu silpniausia/ stipriausia liesdama klavišus ir juos trankydama, klykdama ir nuoširdžiai šypsodamasi. lydima žvilgsnių. iš lėto pati tampu komiksų herojė, kuri išgelbės pasaulį. bent jau savąjį, gal dar tavą? tik turiu kiekvieną rytą primint sau (kaip kažkada A. Baricco yra užrašęs ir paskleidęs po visą pasaulį) - mes ne kojinės, mūsų tikslas nėra išlikti švariems. tad nebijok susipurvint, jei galų gale viskas atsipirks. (viliuos, kad nebūsiu kaip anglis, visa pajuodus.)
laukiu kito gyvenimo, kai vėl susidurs keliai. esu tuo tikra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą