esu laimingiausias drugelis šioje apylinkėje. ir ne todėl, jog dabar šių būtybių nėra prieš akis. ne. mano laimė taip pulsuoja, jog negaliu nustoti šypsotis, negaliu nesijuokti, nors ir stūkso 70 puslapių teorijos mano mylimiausio dalyko (fizikinės chemijos) ir puse iš jų net nesuvokiu. bet vis tiek. kramtau bananus ir žiūriu į pasaulį juokingiausiom grimasom. nežinau kiek tai truks, tik žinau, kad kol kas laimė nutūpus man ant pečių, tiksliau, aš pati patapus savo laime plasnoju mažame pasaulėlyje. jaučiuosi nugalėjus slibinus, save. galinti eit į priekį. paleidau ir sugrįžo.

nežinia ar draugystės gijos stipresnės už aistrą. viliuosi, jog vidiniai virsmai stipresni.