pranašavau saulę, o atėjo sniegas. oj. tikriausiai nebereikia žadėt nieko, jau visata siunčia man ženklus - mergaite, nustok. mes imame laužyt viską. kokios dar pertvaros ar tvoros, kai negaliu atsilaikyti(?) tokia bejėgė, pikta dėlto. tačiau kaskart padedu visus ginklus sau už nugaros. apsinuoginusi stoviu išpūtus akis ir noriu viską žinot, visada noriu. net žinau ką pasakys, bet tiesiog trokštu tai išgirst, suvokt - aš neišsigalvojau to, taip yra. ir išgirstu. kas tada?
filosofijos galvoje diktuoja savus įstatymus, kurie persveria viską. ko trokštu. kramtau lūpas, o tada bučiuoju tavąsias. draugai taip nedaro, nepamiršk. supančioti virvelėmis, tampomės ir grįžtam.
tekstai tampa padriki, kad net pati neišmąstau pabaigos šiai istorijai, o gal ji ir be galo?
baigiu išprotėti, imsiu plaktukus ir eisiu versti kalnų, rodos. išjudinčiau viską, jei matyčiau - ne veltui. žinok, pasistengus gali dar viską turėti. pasistenk?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą