imu lukštenti auksinius atspalvius, lyg svogūną, kol lieka tas aštrumas, griaužiantis akis. pabyra ašaros. manau, tai sveika, kiek įmanoma iškęsti? virtualios erdvės plėšia tinklaines savo variacijomis, vaizdais, kurių mano žvilgsnis stengiasi neužkabinti. žinau smulkmenas, dėlionė sudėta iki paskutinio gabalėlio, supranti? apsimeskime, bet nuo to tik dar labiau gniuždantis skausmas varsto. kažkur virš šonkaulių. gaila mano susidvejinusių (gal net susitrejinusių (?)) gyvenimų niekas kaip saldainių popierėlio neišlukštena.
žinot, labiausiai bijau savo sprendimo, jis toks tvirtas. pasaulį keičiantis, nes pasaulis šiuo metu apsiriboja tokiais mažais plotais. išlaisvindama kažką, sudaužysiu vėl ir vėl ir vėl save. aš neišlindau į paviršių. nugrimzdau kaip akmuo į pati dugną tada, tyliai nukeliavau į juodą saldžią jūrą. ir vis dar vandenys skalauja plaukus, pripildo akis, dėlto jos tokios melsvos tampa. mergaitė vis dar nuskendus. nenori skandinti ir tavęs savo buvimu.
žmonės niekada neįvertina, kol nepraranda. o aš sukiojuosi. gal laikas išeit ir pridėjus akmenų tau į kišenes padėti nusileist į gyvenimą. pilnavertį, be melų. padaryti paskutinį kartą gerą darbą ir išnykti. kaip rūkas išnyksta išlindus skaisčiai saulei. aš rūkas, nesvarbu, kad ir kokia būčiau gera, miela, mokanti prajuokinti. vis dar rūkas. turiu išsisklaidyti, atleisk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą