vėl leidžiu šokt savo rausviems piršteliams, kurti keistas melodijas, sugulančias žodžių pavidalu. tačiau jaučiu - po truputį imu atsisakyti tokio reiškimo būdo, lygiai taip pat kaip atsisakiau kavos. dievintos. galiu viską greit mest, pati neatsistebiu. dabar, mano senoji aistra kelia nuobodulį, renkuosi  nesant kitoms galimybėms. apatiškumo viršūnė. teka tik kraujas kūnu, jokių jausmų. nieko. instinktų nebeliko, darau tai, kad pažalot kitus, sujaukt. ak, žaidimus visą gyvenimą dievinau. o pergalės dažniausiai mano pusėje. juk esu sakius kažkada, gaunu viską ko noriu. kad ir kaip tai arogantiškai skambėtų.


tačiau visada yra vienas didelis bet. pabuvus porą valandų su kaukę sunku su ja likt ten, kur troškau visada būt atvira. pakenčiu dar valandėlę, negrabiai prisiliečiu ir galiu pagaliau žingsniuot, o tada nusimetus viską pagaliau išbėgt. vaikščiot savo tamsiomis gatvelėmis vidury nakties. visiškai viena ir tikra. galiu paklykt, padaužyt akmenis ar rankas mosikuot į orą kaip beprotė. esu įdomiausia savo pacientė. mums sėdint ir klausantis bliuzo viena iš atėjusių ir dar užsilikusių klausė, kodėl aš nusipelniau būt tarp tiek ligonių. tiesa ta, kad esu ne ką geresnė. tik mano klaidos geriau paslėptos, arba jas ištaisau būdama jūsų visų angelu sargu, na bent daugumai jūsų. dėl jūsų galiu daugiau nei dėl savęs. visgi labiausiai patinka džiaugtis, matant jūsų suvokimą. geriau nerasit. ir kad sugrįžot, priėmė, viską žinodamas.
 gali tik laukt kol save susilipdys iš duženų, nes, laumele, jis dar pabiręs. gali tik laukt. svarbu šalia. visada bus. pagaliau tai suvokeeeei. neturi viskas būt taip lengva, turi augti, stiebtis. velniškai sunku nemest ir nebėgt ten, kur rodos, žolė žolesnė. turi kovot už savus. už save. ačiū, kad susiprotėjai, nebereikės vest bent tavęs į doros kelią.

o manieji laideliai nutrūkę. elektra teka, įžeminimo nebėra. nėra nei vieno, kuris laikytų. patys pasirinkom tokius kelius. vis dar renkamės.