mano kūnas,dievaži, stengiasi išsinerti iš savo odos. net be metaforų, tikrame pasaulyje. ir skausmas tampa per daug nepakeliamas, apčiuopiamas. susirietus guliu, kol vaistais pasklinda po mano ląsteles, kada jos nebesijaučia paralyžiuotos.
žinau kur veda jūsų keliai, tačiau reikia leist važiuot. didėja praleistų skambučių kiekis, po 6 teks pakelt. galbūt griaužiama kaltės naikint. kaip įstrigau tam siūlų kamuolį. taip, girdėtas posakis ne kartą, stipriems reik iškentėt daugiau. bet rinkdamas stiprius ir galimybes kažkas padarė klaidą. ne mano ten vieta. na ir lai pyksta. ne tos personos trūksta pokalbiams. o norimai negalima sakyt. pabūk viena, pedalą gali paspaust stipriau. tik tiek. pakeist tu nieko negali. tavieji žingsniai nueiti.
smagių senamiesčio takų, žalsvų parkelių praeitų, saldžių lūpų svetimų, priėmimo, kuomet žino KAS TU IŠ TIESŲ, gražių dienų ir daug daug juoko. užvertus galvą ir šviečiant saulei. dainuot dainas ir kurt prisiminimus vėl naujus. apstu dabar jau jų. o gal tik pora.
juk mano trasoje jau žydi vyšnios, o per galvojimą vos to nepražiopsojau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą