taip tyliai ateina sekmadieniai, žadėdami naują savaitę, galbūt naują pradžią, kartu su pirmais pirmadienio tiksėjimais. ir štai sėdi kažkas. apčiuopiamas asmuo, egzistuojantis mūsų pasaulyje su sava materija. rugio plaukais, griežta žandikaulio linija. egzistuoja ir leidžia sekmadieniams tiksėti. artėti prie ryškesnio šviesos šaltinio, ryškesnio tavęs. o kas, jei aš nenoriu, dusina mane? deda po trupinį į maišą ir žadą užrišt, sukaustyt - nebematysiu dienos šviesos. juk aš nenoriu. mane žudo tokie sekmadieniai, su griežtais veidais, žavėjimosi manimi. nenoriu aš to. nekenčiu to. akligatvis. mano laiko akligatvis.
pasiimkit savo beišypsančias ir eikit, pasiimkit savo supuvusias ir eikit, eikit, jei jas.... aš nei vieno nesirinkau. tik vieno reikėjo, kitų neprašiau. net ir to neprašiau............o dabar? geriau pasilaikysiu viską ką noriu išrėkt sau. iš tuščio į kiaurą, kaip taip žavu. (sarkazmu lieju savo išorę, sulig glaistu. ne saldumui)
šlykščiai, kaip kokie šliužai ropotų mano kūnų ir negalėčiau atsikratyti niekuo. tektų nusidirt odą. žinau kam padovanočiau, jog nesušaltų.
aš nieko nebenoriu, jei viskas taip sudėtinga. varnos - užkapokit, kad neliktų pėdsakų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą