paleidžiu savo norą kartu su vėju ir matau kaip jį neša tarsi pūką į nežinią. galbūt susitiksime, galbūt - praleidau savo paskutinę progą. kad ir kaip nenorėčiau, kažkoks gnomas tyliai prilindęs lyg ir kužda, praleidai, mieloji, kelio nebėra. na ir tegul, gal taip viskas suguls į mažus rėmelius. paveikslas taps aiškesnis. o jei ir ne, bent kelias akimirkas spinduliavau nepaprastu džiaugsmu, gi akimirkos svarbiausios.
pavasaris pildo mano mažus norus, net oro pritrūksta, tenka trintis akis, gal išsipildys ir tie, didesni, apie kuriuos per daug baisu garsiai užsiminti. užtraukiu užuolaidas, prigesinu šviesas ir energija nukreipiu kuo toliau nuo savo kūno. nes kūniškas gyvenimas jaukia protą, ką kalbėt apie visą kitą pasaulį, kurį noriu keist.
šypsaus daugiau ir plačiau, tačiau tuo pat metu mano jausmų bagažas barstosi nepakeliamu greičiu, baisu, tuoj nieko tikro nebejausiu gyvenime.
visgi noriu gulėt lovoje, su persona, man artima, bet nebūtinai kūniškai. gulėdama kalbėt ir žiūrėt į lubas, žinot, drugelių dar liko pasaulyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą