norisi imt ir daužyt visas sąsajas esančias aplink. mojuot kūju ar paprasčiausiu kirviu naikinant tiek kiek liko. o liko pasirodo daug. pati kažkokiu būdu (galbūt tik eilinį kartą) sugebėjau save apgaut. gyvenau ramiai ir įsitikinus, jog velniškai esu laiminga. fortūna mano pusėje. bum. pasiėmus didinamąjį stiklą suradau spragas ir akys pildosi kvailų lašų, kurie galiausiai byra ant paklodžių ir pagalvių. skaudą tą plyšį esantį kažkur prie širdies, o galbūt ir joje pačioje. net neketinu kažko romantinti, nes suknistas jausmas. ir su savo supuvusiu vidumi nebeturiu ką daryti. todėl draskausi į skutelius ir vaidinu pačia optimistiškiausią būtybę. realybė pabaladojo į mano dureles, kažkodėl sumąsčiau ją įsileist. gi buvo gerai be jos. dabar griaužiuosi prancūzišku manikiūru išdailintus nagelius, valausi bembiškas akis ir šnirpščioju mažą riestą nosį.
imu suvokt, jog reikia dar kitko nei turiu. visiško. vidiniai žvėrys pritardami šiai minčiai trepsi ir spardosi. o būdama žiauri prižiūrėtoja žadu išnaikint viską kas stos į mano kelius. galiu tapt bjauri ir pagriauti jūsų statomus namus. be pamatų. nes aš esu įsimaišius pamatuose. kaip visada. ne pirmas ir ne paskutinis kartas (kad ir kaip norėčiau kitokio pasirinkimo). reikės atsakyti už savo veiksmus. nuimu laiką. žiūrėsime ar dar ašaros byrės, nes jei byrės, tuomet laiką, kada bomba sprogs, bus galima suskaičiuoti ant mano rankų pirštų.
jūs juk to nenorit, tiesa?
***bent savaitgalis žada įdomų laiką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą