nesuvokiami dalykai. vaikštau plonais laideliais ant didžiausio skardžio. nes baigiu krist į tą duobę iš kurios tik neseniai išsikabarojau. nežinau nieko, bet savo veido mimikų negaliu apgaut ir žiburėlių. velnias. net nesvarbu ką sakau iš vakaro, nes ryte mano poelgiai ir lūpos sako visai ką kitą. kaip kokie burtai, viskas išsisklaido, tik, deja, nemušant laikrodžio rodyklėms. bet kaip nesakyt/nedaryt, jei paryčius išvystame ir naktį išlydim per dažnai ir per daug kartų dviese arba minioje. kvaila. velniškai kvaila. juk, galiausiai, juostelė sutrūkinės ir grįšim į tą patį ratą. tik nesimaišysim vienas kitam po kojomis. ir neužuosiu savo kvepalų ant svetimo kūno.
meilės seilės pirmauja mano gyvenime. pykstu užtai ant savęs. stipriau nei derėtų. nes atrodo, kad savo nepriklausomybę tetrokštu atiduot kažkam kitam. net ne kažkam abstrakčiam. o gal tiesiog per daug jos mano kišenėse. noriu virvelių aplink savo riešus, kad galėčiau priešintis. nes nebežinau ką su ją daryt. nusibodo erzint jus visus ir vedžiot už nosies. labiausiai save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą