iš lėto, savo aštriais nagučiais įsikabina nemiga ir nebepaleidžia. tad atsiduodu, žinodama, priešintis beprasmiška. miegas išėjo pasiėmęs į parankę mano blogulius, bent tiek.
prieš nemigą dar spėjom gaudyti žvaigždes, prigulus ant karštos žolės, kol dangaus neužtvindė debesys, o mano kūno nepradėjo krėsti drebulys. sako, jog pervargau. bet jie nežino, kad tą jausmą nešiojuosi jau labai ilgą laiką. tik pagaliau jis laimėjo. užkeldamas karščius iki pavojingų aukščių ir priversdamas mane vapėti nesąmones. taip mano smėlio pilys žūsta. stačiau jas ant nematomų duobių. ironiška, kuomet sakiau kitiems nestatyt jausmų ant seno pamato, pati savo visą idealią pradžią sumaliau į miltus. šokinėdama per žmones. norėdama per daug. pasirinkau klaidingą kelią, net neketindama pasimokyti iš senų žaizdų, kurios kaskart atgyja ir taip plėšo mane per pusę. sakiau, kad traukiu keistus ir pamišusius žmones, tačiau galbūt aš esu padrikiausia iš visų. su savo naivumu, iliuzijom, pegasų karčiais ir nesibaigiančiomis istorijomis. nes koks sveiko proto žmogus norėtų save taip kankinti, neleistų būt laimingu? gal aš per daug bijau laimės. nežinosiu ką su ja daryt. arba per smarkiai pajautus neatlaikysiu jos pasitraukimo? o kad ateitų šiomis valandomis visi atsakymai, nes braukyti per paviršius ir žiūrėt į sugautus momentus per kvaila. turėjau jau išaugti.
bent kometos gražiai krito. lyg norėdamos, kad visi mano norai išsipildytų. tik kažkodėl dabar norėčiau vėl kažką pradėti jausti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą