oras prisitaiko prie mano nuotaikų svyravimų. pliaupia, o galų gale nustoja. aprimstu ir aš, susigyvenu. kelio didelės atkarpos leidžia sudėlioti visus taškelius ant neužbaigtų minčių ir surasti savo ieškomuosius. atsakymus. paleidau strėlę, dabar žiūrėsiu kas bus. galų gale nei vieno drumzlelio nėra sieloje užslėpto. galbūt ne baltas popierius, bet švarus iki beprotybės. dienos pabaigoje šypsena vėl atsiranda, o akys susidrumsčia nuo kibirkštėlių, tų velnioniškai vaikiškų.



galus suvesti proto pakanka.