ai, žinokit, aš nieko nesuprantu. sėdžiu knapsėdama savo ilgomis, nedažytomis blakstienomis ir net negaliu ištart žodžio šalia šmirinėjančiai būtybei, ne vaiduokliui - mamai. negaliu, tuoj sprogsiu, visas kūnas pildosi neapykantos burbulais. telieka pakilt į orą nusiaubt viską aplink. o aš galėčiau. deja, ne visi tai žino. gal ir gerai. (?)

puikiai suvokiu dėl ko tokia esu. juk visą savo pyktį visad sudėdavau į.. sudėdavau, nebededu. tad pildausi, naikindama paskutinius užsilikusius draugystės ryšius su aplinka. tokie mano šarvai nuo šito pasaulio. visų pametimas. kivirčų radimas. kur tas saulės spindulėlis mano lūpose pradingo.


toli gražu ne visi žino koks žvėris galiu būt. visur. ypač ten, kur labiausiai reikia. o, bet, tačiau. bandau savo zoologijos sodelį užrakinti, nes tada kelio nebus. o man kelias būtinas.

bet vieną kartą juk įmanoma suklyst, tuo labiau jei visai kitos aplinkybės?