po trupinėlį imu virsti voverę, kuri laksto tame besisukančiame ratelyje. ak. juk neprisipriešinsiu, jei noriu užtikrint naktis, kuriose galėsiu sudėt bluostą, net, jei nenoriu to. geriau nekovot prieš visus, o labiausiai save. aštrius nagus keičia švelnios pirštų pagalvėlės.


ir ko aš noriu gimtadieniui? pastaruoju metu dažniausiai užduodamas klausimas. juk svarbu duot daiktus, bandant užpildyt manąją bedugnę. tiesa? daiktai neužpildys tamsumų. nebent tai būtų kelionė kažkur, kur nereikėtų rūpintis ir pačiai viską daryt. galėčiau skrost taip mylimas bangas ir griūt į šiltą o galbūt ledinį vandenį ir skandinti tas tamsiausias tamsumas. va tokią dovaną suprasčiau, jei iš apčiuopiamų. ir be abejo gėlės, nes skintos gėlės - mano silpnybė. tik ne rožės. nemėgstu spyglių ir tų banaliųjų. jei norit dovanot, dovanokit kažką iš visos širdies: jausmą, kad esu reikalinga, kad esu mylima ir turiu vertę, tik ne piniginę; dėmesį ir buvimą, be dingimų, be tada kuomet jums ar man nuobodu; nepriklausomybę ir priklausomybę; laimę; šilumą; dėmesį. nes be dėmesio aš vystu, tai mane siaubingai ima gąsdint.

duokit man prasmę. plačių akių nuo visko suvokimo. nes bus simboliška, bet baisu. ir kelio atgal nėra. galiu bėgt, mėtyt viską, bet. jau nebe vaikas šitam pasaulį. o mano vidaus būsena - kitas dalykas. mano reikalas. kišu koją.



ir ką daryt.

kaip neišprotėt.
gal nustot mąstyt.
o gal tiesiog.
 pasiimkit vidury nakties ir vežkit kur tik norit.
aš už.