tokiame rūke niekada dar nesu skendus. ir čia ne metafora. kelias tirštas lyg kondensuotas pienas ir bevažiuodama tenka stabdyt, slyst ir truputėlį suabejot savo gyvybę. vieną trumpą akimirką. o tada praleidus vienas iš savo vidinių gyvūnėlių, stirnas, realybėje puolu žiūrėti paviršutiniškiausių dalykų. nes žinau viso to kainą.

o tiesa ta, kad mano galvelėje tokie patys rūkai. labai simboliška. kad lekiant viskas susideda į savo vietas. užsipildo. rytinės košės, tuštėjimas minutėmis, gal net sekundėmis. ir daug pranešimų žybsinčių mano išmaniojo ekrane.


ir nebenoriu šviesių plaukų, po savaitgalio norai dingsta. ( tęsiant tuštumo tematikas)