viskas kabo kaip maišas, vėl nykstu akyse. gyveniman atkeliavo seniai užmirštas laikotarpis. kuomet drabužių klostės ima kristi, raktikauliai bado akeles, o šonkauliai šoka palei odą kiekvieną kartą judant. gyvūnai laksto per mano judėjimo trajektorijas ir kelio ženklai užtveria kelią, nes nesu ten. nesu su jumis ant skardžių geriant be proto skanią kavą, slidinėjant purvo kalnais, springdama iš juoko ir rodydama savo išprotėjusį pasaulį, mažus gyvenimo filmus, kurie per dieną įvyksta bent keletą kartų ir tai, jog su manim gali būt neįtikėtinai linksma. nesvarbu, kaip mane raminat bei galvojat: mergiotė rami kritinėse situacijose, išsišiepus. kitaip nemoku. įaugo kaukės blaiviame kūne. viduje - uraganas viską griaunantis.


lieku viena/ bandau nusiplėšti odą. nusidraskyt kiekvieną lopinėlį ir užsiaugint naują, storą, neprakandamą. širdies narvus uždarau ir raktus išmetu į gilią, sraunią upę, viliuosi. esu viena baisiame pasaulyje, tad telieka suaugt. niekas rankos neduos, nešyptelės kaip mano esybė trokšta. sukandu dantis, žymiuosi įvykius ir ketinu versti savo nevalgymo, liūdesio, skausmo, nusivylimo, tingėjimo, klaidų darymo, smalsumo, ieškojimo, ydų kalnus. bus velniškai sunku. tačiau kitaip nežinia ar išgyvensiu. tereikia surasti jausmų jungtuką. žaidimas prasidės.