skruzdės laksto po mano kūną, priversdamos odą nemaloniai šiurpti. gal taip mano smegenėlės nori pagaliau suvokt kaip viskas nuodinga ir ne taip kaip turi būt.

juk verkt kiekvieną dieną yra laabai negerai. galbūt reik praretint visus. juk nesvarbu, kad yra būtybių, vis tiek lieku viena. nebent patogu tampa. be savęs niekas neegzistuoja. tad piktesnį žodį pratarus tampa nepakeliamai liūdna, jūs žygiuojat į prekybcentrį, aš sėdžiu tuščioje mašinoje verkdama. žinau, geriau net nerodyt kokia silpna. susitari - neatvažiuoja. prikeli - suranda atmazų. baigiu palūžt prie jūsų. kiekvienas veiksmas griauna menkiausias viltis ir tikėjimą, jog yra žmonių, kurie matys bent metrą nuo/už savęs.

upės bėga ir ekrane matau tik sulietą erdvę.

neverta,neverta,neverta. nenoriu tokiam pasauly gyvent. kaip surast saulės ten, kur vien tik debesys.

nusibodo verkt dėl kitų. reikėtų bent dėl savęs.