negaliu patikėt, kad taip lengva. ir nebetrūksta, gal išaugau? kaip išaugame iš mėgstamiausių megztinių, galiausiai jais atsikratydami..

gal viskas taip ir turėjo būti. karštis paguldo, o tada galiu sukti minčių gijas 360 kampu, į ritinėlį. kartais, rodos, jis toks didels - sprogs siaura galvelė. betgi niekada nesprogsta. tad kaip voras, suku voratinklius, kitiems nematomus. ir labai gera, kai zvimbia telefonas ir jaučiu rūpestį. nesvarbu kokia esu nepriklausoma ir gerai besitvarkau su savo gyvenimu. nesvarbu ar tai lygiai toks pats trumpalaikis dalykas kaip ši prasta savijauta.

ir man iš tiesų patinka būt kitokiai.  ir esu.