Man reikia skaityti kvailą knygą "gyvenimas po klevu". Žinoma pradėjau, bet nežinau ar užbaigsiu. Nuėjus atiduoti kitas knygas į biblioteką pasiėmiau pačios nerealiausios serijos knygas. Ta serija "išpažintys". Rašytojai rašo apie savo išgyvenimus, vaikystę ir pan. Visą laiką tas knygas praryju ir prarijus gaunu teik minčių, svarstymų, kūrimų, kad net galva sukasi ir nežinau kur tas mintis dėti. Nesu labai kūrybiška, bet paskaičius tokias knygas, visą laiką atsiranda potraukis rašyti ir jo negaliu numalšinti.
 Rašymas dažnai man būna "gelbėjimosi ratas" ji griebiuosi skęsdama savo mintyse, o jūs nežinot mano gyvenimo ir mano minčių. kartais man įdomu " kaip aš sugebu gyventi su savomis mintimis?" jos tokios keistos, raminančios, skandinančios, neleidžiančios kvėpuoti. Dažnai per savo mintis susigraudinu ir patrūkstu: juoku, ašaromis. Dažniausiai mano mintys priešinasi man pačiai ir tai kelia juoka. argi ne?
Tikriausiai pati savęs niekada nesuprasiu, nors tikiuosi, kad jeigu ne aš, tai kas nors kitas pajėgs suprasti.