užsikišu plaukus už ausies ir burbtelėjus kažką panosėje pradedi garsiai dainuoti ir linguoti į šalis pagal ritmą. ir ne kur kitur, o troleibuse. aplamai. kodėl man reik save tvardyti, kai nenoriu?


rotušei laksčiau per balas klykaudama. gerai. ir išliejau pyktį ant ledo luitų. jie dužo, plyžo, skilo. o visus sudaužius pasijaučiau pavargus ir vėlgi bloga. jaustis blogiuke - man patapo vos ne hobis.


aš keistuolė.


žinau. nusibodo.


bet.. aš būsiu ta, kuri privers jus nusišypsoti ir tik apsvaigus nuo alkoholio ar meilės sakys tiesą, verks. taip jau ir vyksta. kuo toliau tuo ryškesnis kontrastas matosi. jausmų tarkim nebėra. šypsena veide. keistuolė? žinau, bet koks skirtumas.

žmonės nepyksta ant manęs kai juos pasiunčiau kuo toliau ir kad dingtų iš mano gyvenimo, o kažkam įdomu mano "reikalai", nors neturėtų rūpėt, gi laimingasis yra su savo priešingybe. mano daina ne mano zene grojo ir grojo, o aš kvatojau ir dabar šypsena akyse prisiminus nuoširdų pokalbį ir išklausymą. smagu atrasti kažką naujo ir įdomaus. išlieti emocijas. bėgti su pledu į lauką. žaisti eglutę ir įtikinėti veidrodžiui, kad viskas bus gerai. veidrodyje - mano atspindys. akys žiba nuo šotų ir sukimosi. kažkas mane nešė ant  sofos, paskui -aš tempiau, kad nesušaltų. rūpinamės svetimaisiais. o veidrodį į mane žiūri mergina, kuri slepia emocijas, pyktį ir tik kalba, klausinėja.


pakaks.