keista pirštais liesti klaviatūra ir stebėti kaip laksto rašomos raidės. atpratau. bet štai - aš čia, gyva. po daug įvykių, pykčių ir tylos. po tylos valandų ir nesupratimo kas darosi mano pasauliui. po stiprių papurtymų, įvykių ir ašarų. po netikėtumo, keistų požymių, "kas jeigu", atvirumo akimirkų. aš čia.


praradus save, tapus šiek tiek kitokia. labiau užsidarius, praradus svarbiausią žmogų, kuris mane stengėsi suprasti, nutolus nuo likusių draugų..

net ir juokas ir tas pasikeitė. tapo sodresnis ir trumpesnis.


bet aš čia. nors dienom juokiuosi, o naktimis verkiu. kaip visada tebesu savęs apgaudinėtoja ir veidmainė. tačiau toks gyvenimas, tiesa?

juk toks?