Jaučiu savo konvulsijų sutrauktu kūnu, kad galbūt viskas geriau taip ir lieka. Juk aš tiek laukiau kažko. Bet nieko nėra, nebuvo ir nebus. Aš viena turiu kovoti už save. Nes nebėra drugelių, kurie skraidžiotų ir leistų man pakilti. Nėra rankų kurios padrąsintų, pastumtų, apkabintų. Viena šaltam pasaulėly. Bet man vienai jis pražydės visomis spalvomis. Nes I'm to pround for love.. Lėksiu viena, kur nešios vėjas. Šauksiu pavasario vardą, žaisiu su vyturėliais, šypsosiuosi balandžiams, glostysiu vienišus katinus, skuosiu sausomis senamiesčio gatvelėmis, kikensiu drugeliams į mažas auseles, rodysiu savo dantis saulės spinduliams.
Prižadu taip bus. O jeigu ne - turėsite teisia nukąsti man liežuvį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą