kartais man būna nesuprantama, kaip pakankamai subrendę vaikinai elgiasi kaip mažvaikiai ir atima tau tikrai svarbu lapą, kuriame parašyta tai, kas neturėtų būti, ir perskaito (tas vaikigalis). O tada pyktis, isterija ir didelis nusivylimas tuo žmogumi, bei truputėli gėda pažiūrėti į akis, nes tas žmogus apie mane to neturėjo žinoti...
bet užteks skųstis :).
žinot, aš pradedu justi vėl tą magiją verčiant senus girgždančius popierius ir kai muzikos garsai skamba tavo mintyse, lūpose ir akių rainelėse. mėgstu saulėtas dienas, kai galiu "kabinant " koja už kojos arba dar kitaip " Tik takais" judėti saulės spindulių nutiestu taku. Ir koks gi skirtumas, jog aš apsirengiu truputėlį per mažai tokiam orui, ir nuo vėjo ašaroja akys. Juk smagu, kai iš pilkų vatos kamuoliukų, kurie kabo danguje pritvirtinti adatalėmis, pasirodo geltonas, šildantis burbulas, kurį būdama maža piešdavau kaip laimingą veidelį :)
p.s. ar mane vieną visą laiką taip baisiai veikia pilnatis?
p.p.s. ar gali būti tarp nepažįstamų žmonių nematoma trauka ir kažkoks ryšys? :>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą