padėjus savo spalvotą galvą ant žmogaus peties nusišypsau. pagaliau ir vėl nevaldoma beprotybė, kai viskas trykšta iš linijų, kai gera, kad iš laimės norisi verkt (nors ta laimė tik juodas katinas), o iš kvailų nesąmonių, kurios turėtų sunervinti - juoktis iki negalėjimo. ir kartais aš myliu savo mažą pasaulėlį su truputėlį hipišku požiūriu.





p.s. foto maniškė :>