bėgu akimis, ausimis,visa siela - tik ne kūnu. ir po bėgimo seka tyla. truputėlį su virpesiu ir didžiuliu laukimu. iš to kyla džiaugsmas. džiaugsmas, jog vis dėlto tu dar nesi ištrinta iš jų minčių dėžutės. tada ir lengviau kvėpuoti, nes nuo mažų dalykų lengvai priartėjama prie didelių. jei tik abi pusės to nori. o noras bent jau vaidenasi mano galvutėj, kur smegenų vingiai pradeda trūkinėti. ir galiausiai nutrūksta, o tada seka kvailystės.

bet bent jau šiandien nuoširdžiai šypsausi.

o mejozė su mitoze  moja man rankele ir sako, jog daugiau nuo Abiologijos nepaspruksiu. vis tiek sučiups, tai kam bėgt, a?

nebebėgu, draugauju.