kemšu kojines, pučiu žvakes, dėlioju žodžius, kurie virsta šauksmais ir didžiuliu nesusipratimu. nors ir stengčiausi būti rami upė - negaliu. vis koks raistas ar akmuo taip teškiasi, kad telieka rėkti ant viso pasaulio ir su sopančia galva prisėsti. nežinau kodėl sopa, nežinau už ką. tik linguoju su juodo rašalo nuspalvintomis rankomis. per daug skraidau ne šitam pasaulį. ir per daug nebemoku sutarti su žmonėmis. o kaip gaila.
noriu senovės, kai galėjau bendrauti laisvai ir turėjau daug gerų žmogelių aplink, bet.. laikas bėga, o praėjo jau metai. neliko nei Mykolo nei V. Ir netgi neliko Ri su G. draugai keičiasi, o juk taip neturėtų būtų! galiu keikti ir plūsti tik save, juk aš visus stumiu, o nieko neprisitraukiu. "charakteris",- sako, bet iš tiesų? baimė, jog ir taip viską anksčiau ar vėliau prarasiu. o dabar, kai būna pilnatis, dūstu nuo savo vienatvės ir griebiuosi tik tų pačių baimių, kurios niekada manęs nepalieka. tamsuma gyvenu. ir neišbrendu. per giliai įkištos pėdos, o tų rankų kaip visada nėra pakankamai, kad padėtų išsikapanoti.
įpratimas.
And I always find, yeah, I always find, yeah, I always find something wrong
You been putting up with my shit just way too long
I'm so gifted at finding what I don't like the most
So I think it's time for us to have a toast.
please, runaway with me. atiduosiu visą save. visą, tik maldauju - nepalikit manęs ir aš būsiu tikroji aš.
šaltinis: http://misswallflower.tumblr.com/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą