apgailėtinai izoliavau save nuo aplinkinio pasaulio. ir dabar tik paryčiais, apie penkias, žiūriu pro savo balkoną į bundantį dangų. tik šiandien jis per daug debesuotas. kaip ir mano galva. tie tamsūs, purvini vatos gumulai užkimšo mano galvą. ir man nusibodo būti kažkokiai melancholikei, bet juokingiausia tai, kad kitokia negaliu būt. nes esu tokia. bet, bet, Renata. įkvėpk ir toliau gyvenk savo mažam pasaulėlį, kuriame nematei žmonių gal jau kelias savaites. įkvėpk ir plauk.

I never told you.