bekepant obuolius su cinamonu dvelksmu ir prisiminus pojūtį spaudžiant greičio pedalą, aš vis dažniau tvirčiau suspaudžiu savo pavasarinio palto klostes.vis dar galvoje švilpauja kaitri saulė, kai iš tiesų į nugarą pučia žvarbusis šiaurys. ir gyvenu tiktai savaitgaliais, kai kojos kyšo iš po patalynės, o akis atmerkia mano paguoda - šuo. per šį pusmetį sugebėjau išmokti skanauti ledus savo draugijoje, sedėti laisvėje ant suoliuko ir tylėti, kai nenoriu žmonių aplinkui. daug išmokau, bet dar ir DAR daugiau lieka mokytis.


net obuoliai sukepė. skanaus.