keisčiausia ne tik skambinti klaviatūra, bet ir lieti rašalą į sąsiuvinį. ir nesuprantu paprasčiausių dėsnių, žmonių kėslų ir? savo pačios gyvenimo.
nes dažniausiai jis byra į dulkeles, kurias vėliau susėmus bandau sudėt į tinkamiausias (nebutinai tikrąsiąs) vietas. ir pametu gijas, ne tik gyvenimo, bet ir savo egzistavimo. niekada nemaniua, kad detalės (gijos) turi tokią didelę reikšmę, tačiau lietingiausiais rudens vakarais, ranka braukiant per šlapią lango rėmą imu suprasti tai, ko nepajėgiau suprast anksčiau.

ruduo moko, žinot?