liūdna kažkaip. dėl žmonių žodžių,kurie (ir taip mano pajuodusį vidų) siaubingai žeidžia ir įsiutina visas ląsteles,jog net pritrūkstu deguonies. o tada akys pajuosta. iš pykčio. ir žvilgsnis tampa atšiaurus, o paslapčia nubyra ašara. tik viena, nes nemanau,jog verta. juk ir taip aišku. viskas iki menkiausių detalių. ir nepadės nei saulė, kuri bando įšalą paversti pavasariu,nei žodžiai. juk ne žodžiais rodoma, o veiksmais.

nes tik tu,mieloji, leki galvą pametus, meti viską, jog tik pamatytum,išgirstum ir paliestum pirštų galiukais tą vienintelį padarėlį,kuris privertė tave keisti visus norus, principus ir visa visa save. nes jau nesi aikštinga,uodega iškėlus būtybė,kuri tik išsisukinėja ir šaiposi iš kitų bandymų tave turėt. nes iš jūsų,tikriausiai, TIK tu verstum kalnus, o jis čiulbėtų.

prisižaidėte.