negaliu patikėt,jog galiu dar labiau skraidyti nei įprastai. fėjos ir goblinai nešioja mane po orą lyg besvorę būtybę, o aš negaliu nustoti šypsotis. bet net ir nenoriu, nes dabar esu tokioje trapioje laimės viršūnėje,kad man nebėra svarbu kas griūva arba jau ir sugriuvo už mano nugaros,manajame pasaulėlyje. nes turiu mažąjį burtininką, kuris leidžia pamiršti visus blogius, viską aplinkui. gyvenu lyg kine. sukuosi, laikau rankas ir prisiglaudžiu. negaliu patikėt, jog kažkas yra taip arti manęs. ir kaip tą lapę iš pasakų šalies beveik prisijaukino..

sakau beveik, nes vakarais suvokiu esmę žodžių, veiksmų ir atoveiksmių. bet kol mane laikys už rankos, jog nenusirisčiau atgal į savąją bedugnę, aš šypsosiuosi, juoksiuosi ir stengsiuosi daryt viską,jog ne man vienai pasaulis atrodytų ryškesnis.

let it be beautiful,darling.