juk aš ir gyvenu tokioje dėžutėje, kaip G ir rodė. tik manoji dar prigrūsta daiktų daiktelių ir savęs. o pabėgus į savo vienintelį ramybės kampely-mašinėlę galiu tik daužyti savo mažais kumšteliais vairą ir bandyti taip išdaužyti visą rūpestį/liūdesį. jaučiu, jog rituosi į dugną. netgi matau tai. iš šono. jei ne šalia esantys keli žmogeliukai-jau visai būčiau pražuvusi. nes aš ne savo vietoj. verčiuos iš lovos ir sakau " kvailiuk, eik ir skubėk, daryk, sėdėk ten, nes nieko kito nebus". bet juk galėjo būti? bet,jei būčiau nuėjusi kitur, nebūčiau sutikus žmonių, kurie svarbūs patapo man. bet ir nebūčiau tokia,kokia jaučiuosi.

kvailė?! nesigadink, stenkis, pagailėk savęs. pagailėk kitų vilčių, dedamų į tave,beviltiškąją.