nes tik pas mane viskas lekia beatodairiškai. ir gerai,jei įdomu. iš ryto tenka surankioti ir sudėlioti visus trupinėlius bei grūdelius į savo vietas, o tada galiu eiti. patalai sujaukti, bet mintys sudėliotos, sumaištis pas kitus, o pas mane ramybė. suvokimas trenkė lyg blykstė kažkur tolumoje. tad štai - mąsliu (galbūt šiek tiek per katinišku) žvilgsniu žvelgiu į pasaulį, į žmones, raitausi ir rąžausi savo lovelėje,kol pajaučiu pirštų galiukus. šąla mažieji, belieka dėl jųjų keltis ir žadėti gražų rytojų, o galbūt net ir šiandieną.