visada žinojau, jog aš iš tųjų, nepasotinamųjų, man niekada nieko nebus gana. bet naiviai tikėjausi, kad bent ne visur aš tokia ir bandžiau, tikrai bandžiau, su visais savo miško žvėreliais tai išvaryti iš mano mažos kamarėlės, nes ,na ir taip ankšta ten, viduj, mano vidaus kertelėse. bet... juk vieni turi šliaužioti, kiti skraidyti, o treti gimę būti nešiojami ant rankų. o aš užstrigus ties keliais pasirinkimais. užstrigau visam gyvenimui, tikriausiai. tačiau jau nepriimu viso to taip stipriai , naktimis ramiau miegu.pradėjo labai mažai rūpėti, kas nėra gerai. nėra ir labai blogai. tik truputėlį. kaip ir slėpti mano nuomonę, norus, tiesą,praeitį ir viską viską kas mano paslapčių sode, tik ne tame, kur iš knygų,manajame.

niekas nesakė,jog įsileidau ar įsileisiu. tik viena laumė žino įėjimą tik,ak, ji toli, Žemaitijos laukuose laksto. o kiti tik prieangyje.
 todėl juokiuosi,šypsausi ir statau kažkokius santykius su aplinkiniais, nes patikti žmonių miniai yra žymiai lengviau nei sau. o meną įtikti ir prisitaikyti per savo menkus metelius įvaldžius iki begalybės. veidmainystė ar manipuliavimas? naudojimasis kitais? man nesvarbu. svarbu, kad galiu pabėgti taip. nuo savęs ir kitų abejingumo.

jei spindžiu, nereiškia, jog nemeluoju. neapsigaukite, nes esu ne tik stirna, vilkas, katė, bet ir lapė.