juokinga. kad žmogus gali taip jaustis. kad gali šokt iš savo vietos ir paėmęs raktelius užtrenkti duris. tada skaičiuoti kilometrus ir kiek turi pinigų ir ar pavyks. o tada grįžti,nes prisirišo.

kiek daug nežinot. kaip sužalota aš, kaip paveikta, kaip nemoku pasitikėti. nemoku tikėti. savimi. kitais. jausmais. tik eiliniai poelgiai rodo man savo tiesas..
 bet trumpom akimirkom būnu savimi, laiminga. pamirštu viską, pamirštų kartumus, sūrimus. būnu savimi. keista,rėkaujanti ir spindinti. nes tikroji spinduliuoja, žiburiuoja. visku kuo įmanoma ir kur tik įmanoma. mėtau spindulius jums ant lūpų, ant akių, tiesiu šiluma su pyragų trupiniais ir iš visos sielos dovanotu atsidavimu, rūpesčiu. nes daug ką moku. pakreipti galvą,kad kristų spinduliai ant mano skruostų, papūsti akis, jog jos atrodytų švelnios ir spindinčios, šypsotis moku. piktai, žaismingai,laimingai ir ech, visaip. o kad žinotumėt kiek aš mokiausi. neišduoti savęs, o susikurti kitą, norimąją. tad geriau netikėkit mano veidu, o ypač žodžiais, jokiais.

nes visada įskaudinu, dėlto bėgu, bijau. nes skaudindama atskeliu ir savo laimės puselę ir padovanoju sužeistiesiems. o dabar nebėgdama dar labiau rizikuoju. gera, bet žinot, visada gali būti dar geriau. ir bus,jei norės.