juk žinojo,juk žinojo! mažieji padarėliai ne taip ir daug reiškia. žinojau aš tai senų senovėje, nuo pat pirmų žvilgsnių ir viso ko. žinojau, bet nenorėjau,nenorėjau tikėti. ak, naivieji miško žvėreliai, nedraskykite dabar mano mažos kamarėlės savo staugimais ir riksmais. patys kalti esate. ir mane į tą duobę įvarėte. dėlto taip ir atsitiko. o dabar sėdžiu. žiūriu į laikrodį ir žinau,jog tuoj tuoj pasiims mane su savo mašinėlėm ir jei būsiu žavi, žadės visą pasaulį po mano kojomis,bet man to nereikia. ko reikia negausiu. todėl būsiu ta tarpinė, miela,bet neprieinama, linksma,bet santūri. ir tada net nereikės man nieko žadėti. padėsiu jiems. nemeluoti, nesakyt to, ko negali padaryt. tad klapsiu ilgom savo blakstienomis ir juokiuosi iš savo situacijos ir gyvenimo.

kloju rožes po kojomis.