kikenu bevartydama akis. bandydama išsisukti iš liūdniausių atsakymų. nutraukimo ar pabėgimo. kažkas kužda ir sako "neištversi, žinau,kad pabėgsi". tas kažkas tempiasi ir visas mano plaštakes iš tos, iki skausmo tikros, būties. kaip juokinga, kai pradeda kartotis tie patys klausimai iš kitų nežinomųjų, o aš jiems visiems meluoju,jog baigsiu. baigsiu. kada nors,kai neužteks oro kvėpuoti, kai subliūkš visa stiprybė arba kai ji sprogs, kada nesugebėsiu nerėkti, nešaukti, nemušti ir nustosiu vaidinti. kada nors.

galėjau,ak, kiek per naktį turėjau galimybių pasielgti netinkamai, kaip visada. būčiau įrodžius sau,kad aš nesutverta visam tam,kad sutverta tik skaudint kitus,žaist, manipuliuot su jų vidaus būtybėm, su jų jausmais, bet neįrodžiau. nenoriu. nebenoriu žaisti.užaugau,tikriausiai, suvokiau,jog tie žaidimai atsisuko prieš mane.  nes įsiskaudinsiu,jei dar taip nepasidariau, pati. labiau nei vis likusieji.

kartasi ir man visko būna per daug. o tada dažniausiai bėgu. taip greit,jog nepavysite, žinau,jog nepavysite. žinau,nes ne kart pabėgau.

kalėdom paprašysiu paprastumo, apibrėžtumo ir ramybės. mano gyvenime, mano širdutėje, nes man nusibodo taip gyventi. labai labai nusibodo. nes ir akys ašarot pradeda. stipriai.