klostės apgaubia mane visą,o tada žiūriu į veidrodį, truputėlį pretenzingai, bet pagaliau džiaugiuosi viskuo. tiksliau ne viskuo-savimi. nes kuriu pasakas. kitiems. tokias baltas, pripustytas,jog kartais sunku ir savęs nesupinti verpetuose, kuriu iliuzijas, kuriomis tikriausiai pati labiausiai ir tikiu,bet juk tai taip smagu. galiu klaidinti,erzinti,skaičiuoti,braukyti ir mirksėti savo ilgomis blakstienomis, galiu daryti ką noriu. niekas nesupranta.

rytais aplink kojas glaudžiasi katinas, toks žemiškas,jog tik taip galiu sustoti ore ir trumpam nusileisti į tikrą pasaulį ir suvokti visą ateitį. suvokimas priverčia glostyt ir glausti,kol jis nebegali iškęsti. kol aš nebegaliu iškęsti.lieku viena su atšalusia arbata,nes braukyti įvairiais paviršiais, jausti karštį ar šaltį savo pirštų galiukais svarbiau nei arbata ar maistas.aš aktorė tiek pat kiek ypatingi jūs...
"ir man reikia truputėlį, ne daug..."