varo iš proto mane. viskas. tikrai tikrai. taip siaubingai, jog net bijau atsimerkti. tik stipriau suspaudžiu perdažytas blakstienas. šizofrenikė, tikriausiai.

ant rankų braukiu nematomus spyglius, nes kažkodėl labai duria, o nieko nematyti. bado nematomi veikėjai, mano sukurtoje girioje. gyvena ten jie. ir kuria pasakas. savas, bet per daug tolimas man. o aš galiu tik žiūrėt iš šono ir šypsotis už juos. nes gera jiems. tornaduose sukasi ir purtos nuo juoko ir ekstazės. tie veikėjai, jei neaišku. o aš išsunkta pati savęs. ir esu bjauri, nes noriu per daug.

liesti vėsią odą, žadėti neįmanomus dalykus, keisti jųjų pasaulius ir priversti tapti laimingesniais. kitus. daug reik mokytis. reik mokytis daugiau imti sau. daugiau reikalauti. daryt save laimingus, o ne tuos. nes taip tik pati tampu nelaimingesnė. bet ir laimingesnė. nes kai išeisiu iš viso to. paliksiu pėdsakus ir kad kaip jie norės atsikratyti negalės. nes būsiu daug sujaukus. gyvenimuose, prisilietimuose, suvokime. spąstai.

kas man yra,žmonės? kodėl aš vis apie tą patį. kad ir kaip ir sukioju visa tai, viskas ir vėl ten pat. tam pačiam taške. net bloga. man ir jums,kone.

reikia. siaubingai. atsiprašau. nežinau ar galiu. kitokie žmonių prioritetai. ne tokie kaip tavo. nors ir meluoja. nors ir sako,kad žiūri kitus labiau nei save. meluoja. visada. o tu tiki. o tu dėlto ir drebi. nes pirmiausia visos normalios būtybės rūpinasi savimi, o ne kitais. susivok, maldauju, RENATAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA,,,,,