o jeigu tą akimirką suabejosiu? kas tada? tikriausiai galas.. arba tik dar didesnė kažko pradžia. truputėlį ėmiau mėtytis, lyg maišelis, vėjo nešiojamas. nežinau ar man to reik, ar vis dar to noriu. ir kaip juokinga, kai tiek įdėjau savęs, savo širdies, savo gyvybės.  saulė neapleidžia mano sparnų, bet aš pati noriu pavėsio ir į jį traukiuos. šią akimirką.

įsivaizduoju save kitokia. kitais laukais lakstančią, bet laumės šioje pusėje ir nežinau ar verta bėgt nuo jųjų.