užsikloju migdolų debesimis, vis dar juosvomis garbanomis ir einu miegoti. o keliuosi su sunkia galva. nuo sapnų. neraminančių, negerą žadančių. pasitaikius tik tinkamai akimirkai tuksenu į visus įmanomus ekranus, kurdama tą patį norą. tik nežinau ar sesė fortūna ir vėl bus su manimi.
 aš pavargau bijoti ir stengtis taisyti viską aplink save. todėl taikaus. imu į rankas nuo neskaitymo apdulkėjusias knygas, verčiu jas. po amžinybės skaitau kol paskausta akys. šiosios manęs visai nebeklauso, viskas mirguliuoja, sukasi. net nežinau kiek gali visa tai trukti. atkabinu inkarus ir leidžiu laivui plaukti, galbūt NET išplaukti. nes per daug pykčio mano mažytėje skrynelėje. neapykanta uždengia akis. kaip pamatyti gėrį ir stebuklus,kurie vyksta aplinkui? kaip džiaugtis sava laimę, kai nebemoku šypsotis už kitų. koktu dėlto.


tad gaivinsiu save. savo norus. nes buvau nepriklausoma nuo pirmų dienų ir liksiu. eisiu viena viena viena. nes tik aš pati galiu viską pakeisti. pati. viena. ir mano gyvenimas tiktai prasideda.