stebėjaus savo ramumu. ir gėriu aplink. pilna ramybe, tokia nuoširdžia ir tikra,kad tiesiog spurdėjau iš džiaugsmo ir gėrio. bet vienai likus ilgėliau, vėl piktoji įseserė užmetė tą juodą skraistę. pykčio ir dar karta pykčio.  todėl koktu žiūrėti į bet ką. pikta skaityti, dainuoti, šypsotis ar kalbėti.  nirštu ant balto popieriaus, melsvo rašalo ar mirguliuojančio ekrano. virstu šešėliu. ir nebeturiu jėgų aš šią akimirką kažką daryti. pasiduodu, dar labiau apsigaubiu skraiste ir susirietusi guliu. bukėju taip sekundėmis, žiūrėdama paikus serialus su apgailėtinais scenarijais ir amoralumu. man viskas kvepia tuštumu. todėl šiaurėju kiek galiu. bandau kovot su kažkuo, naikindama tiktai save.

ir eisiu taip, tikriausiai, iki galo. kol nieko savo nebeliks