negebu nustoti juoktis, kuomet bėga ašaros. nebekontroliuoju nieko. valdymo centrai apleisti, palydovai susisprogdino, operatoriai dingo nuo žemės paviršiaus. tampu ligoniu, berods.
vienišumas jau matuojamas mano nuvažiuotais kilometrais. žvėrišku stūgavimu ir rėkimu. užkimus balsui - nebyliam žiopčiojimui. net pykina truputį. labai bijojau tapti tuo, kuo tapau. pilku, ligotai liūdnu padaru, egzistuojančiu tik dėl to, jog kažkada jam buvo suteikta gyvybė. ir tiek.
kartais, pasaulis sustoja suktis, kuomet širdis nemoka atlaikyt. išsijungia viskas. pereini į lėliukės stadija. o gal daugiau ir niekad nepabundi drugeliu. tik sakau.
vienišumas ėda mane iš vidaus. triumfuoja. man byra ašaros. o gimtadieniui norėčiau tik šilumos, jaust kito žmogaus tikrumą.
nes kas mane bent dalinai suprato, visi pabėgo į šalis. baisusis monstras, gal? net nesiartinkit, jei vėl lakstysit mane pažinus. deja, ne viską atlaikau. šį kartą guliu sulūžusi dugne. tamsiam, tokiam kaip sapnai mani.
neverta, net galvot.
dūlėk.
kol pelenais pavirsi.
na o tada link dulkių.
galiausiai ir išnyksi.
net nieks nepastebės, jog ko tais trūksta.
todėl dūlėk ir nekalbėk.
dūlėk,dūlėk,dūlėk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą