blemba, aš per jautri tokiam pasauliui. kiekvieną dieną skęstu ašarų upėje ir nežinau kaip kovot su visais vėjo malūnais. galiausiai, kaip gyvent teisingai. kad nereiktų paskui save palikti lietaus pėdsakus.
visa oda pašiurpsta. nemoku kabintis į kitus. net nenoriu. nenoriu jokių balių, svetimų žmonių.. bandau tik apgaut save ir kitus. man gerai. o šitoje erdvėje stūgauju.
akimirkom dar būnu laiminga, be abejonės, tačiau tos akimirkos tik trupinėliais apgydo mano vidų. nesitikėjau, jog kažkoks pašalietis, praeivis, kuris naudojosi manim tik kaip dar viena užgaida, galės taip suardyti visą mano sielos stiprybę. šis vaikiščias, tikriausiai, jau susiradęs kitą vaistą - mergaitę. ir taip gyvena. gyvens. gal pasiseks ir bus laimingas. labai viliuos. siaubingai.
aš - griūnu kas diena. mano nieko nematantys tėvai skambinėja kasdien ir klausia kaip sekas. pinigais ir pokalbiais bando viską užkišti. nes pagaliau atėjo suvokimas, kad mūsų šeimoje baltoji varna - aš. nesupranta manęs ir mergaitės, kurios ne taip reaguoja į aplinka, nemato to ką aš. jos nesuvokia gyvenimo taip kaip aš. spalvų spektrais, viskas skiriasi.

kaip taip įmanoma. turėjau viską. buvau laiminga. velniškai. nereikėjo jokių žmonių, tikėjau meile, nes visi aplinkui buvo nuostabūs pavyzdžiai. dabar net juokingai skamba: " va mergaitė sudaužyta širdim. diena praeis ir kitą susiras blablabla...". galbūt taip ir bus. tik šitas, beveik mėnesis, man nebe  pakeliamas. aš pratrūkstu visur: laboratorijose, liftuose, prie vaikų, mašinose, bevalgydama, juokdamasi. visur.  mano juodosios fėjos žiūrėdamos savais tyrais žvilgsniais vis bando linksminti. kišdamos savo snukelius ir sekdamos iš paskos.

nesitikiu, kad skaito, tikriausiai, seniai pamiršo. dėlto laisvai verkiu.

atidaviau be reikalo visa save. po metų gavau tik skurlius. bet tikiu, ką duoti tą pati gauni. tai man turėtų pasisekt. tikiuos ne per vėlai.