įsimylėjau žmones ir miestą. vaikščiojau sniego takais ir kiekvienas žingsnis buvo tarsi melodija. nepamenu, kada buvau tokia laiminga. kada nuo šypsenos skaudėjo visus veido raumenis. neįtikėtinai lengva. lyg pagaliau imu kilti į orą. pasikinkius mažus debesėlius. palikus sunkiausius sunkiausius dalykus.
paskutinė diena buvo siaubinga, bet išmušus dūžiams ir grįžus į butą viską apsukau kita kryptimi. buvo juokinga, negalėjau nesišypsoti, nes žinojau, kad vėl viskas mano rankose. turėjo išeiti iš proto, bet man buvo taip miela, jog kiti išsiilgę šilumos savo oda braukia per tavąją ir atsargiai apkabina, o tada taip žvėriškai tvirtai prispaudžia. vos gali kvėpuot. jautiesi su užnugariu, nes neatsimeni ar teko jausti tokią jėgą, stiprumą.
bet gaila, kad ieško švelnumo ten, kur neras. nes aš galiu tik dėti į kolekciją prie gražiųjų ir norimų. bet mano galvoje per didelės visatos. nesugebėtų suprasti. net nenorėčiau to.
tik žinau. pradėjau visiškai judėti į priekį. tikriausiai nebežengsiu atgal. nors vis dar jausmai stūkso užrakinti spintelėje, tačiau galiausiai jie užges.
bučiuojant svetimas lūpas rodos tai įvyks greičiau nei tikėjausi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą