rūbai krenta ant žemės. mažėju valandomis, tuoj iš manęs nieko neliks. apdarai, kuriuos dievinau kabo ant mano kaulelių. talija didėja, o slaptas ginklas mažėja. o ko tikies, kai lesi kaip paukštelis žiemą, nerandantis lesalėlio. aš visa išsidaužius ir sudžiuvau. savo kiautelyje. nuo karščio. jis mano galvoje baigia viską sudeginti, bet aš vis tiek einu tolyn, nes nežinau ko bijoti. nieko nebebijau? tikriausiai galėtų užmest visą saują sliekų, o aš žiūrėčiau tik melsvu žvilgsniu. nors kūnas mažėja pati tik stiprėju. ir šaltėju (?). vidus nemaitinamas taip pat traukiasi. tikriausiai.
mane per daug žmonės primaitino paslaptimis. nieko niekada neprašiau, bet jie visad atsiveria ir krauna viską. o man labai sunku nešti tokią naštą. kai viską žinau. daug labiau nei derėtų. tas žinojimas varo iš proto. ir viską skandinu sniege. nuvirtus, kai nebeturiu jėgų, nes mano maistas tik mėtų arbata.
bet kraunuos tašeles, sakau už valandos iki ir išvažiuoju pasitikt naujų metų, ten, kur nesu buvus. nes pradėjau gyvent dėl savęs, niekas dėl manęs niekada negyveno ir per daug nesistengė. o mano laiko mažėja.
gerų naujų laumės ir velniai. tikiuosi gausit tiek kiek duodate. ir būsit laimingi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą