nepavyko pabėgt. man pasakė NE tai, iš ko negalėjau tikėtis neigiamo atsakymo, nes mes visad bėgdavom kartu (kuomet išdrįsdavau paprašyti). o viena bėgt vakare į svetimas platybes buvo baisu. nežinojau kur mano neramų vidų gali sunešiot. tad vakarą praleidau laižydama migdomuosius ir liedama rašalą ant savo rankų, kol kritau į besvorį miegą. tuščią, be kruopelytės sapnų. nugalėjau prakeiksmus iš savo lūpų tau. šiąnakt.
ir, rodos, sugebėsiu savo altruizmo visas apraiškas paslėpti po šviežiu sniegu, laužydama savo kaulus, lupdamasi odą nuo rankų ar šlaunų. pienių pūkai sukas ant mano liežuvio galo, nuo arbatos, primindama vasarą. tad viską išspjaunu ir nuleidžiu į unitazą. būsiu egoistė iki kaulų smegenų, nes egoizmo turime visi, net ir didžiausi tyruoliai. taip jau yra. paskutinį kartą bandau, įkvėpus labai didelį kąsnį oro, eit, kur nenoriu, ir daryt visa tai, kas man visai nėra miela. manmanmanmanman
aš viską randu, žinau. sėkmės be manęs. prireiks. 00.00 pajudu nuo seno taško.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą